Iki ašarų paprasti vaikų norai

Klounės Valentinos istorija iš Vaikų ligoninės

Einame ilgu baltu koridoriumi. Nojus eina šalia, lydi. Toks geras jausmas viduje, norisi, kad būtent toks ir liktų atsisveikinus. Po truputį bandom sakyti „iki“, o jis staiga taip tyliai tyliai, kad niekas neišgirstų: „O jūs tikit Dievu“?

Tylim.

Netikėtai vienas klausimas per sekundę apverčia iki tol buvusią atmosferą.

Sakau: „Taip... Tikiu“ (ir bandau neparodyti, kad pasimečiau, kad širdis suvirpėjo).

Berniukas sustoja ir vėl pašnibždom, gaudydamas mūsų akis: „Bet aš rimtai klausiu, iš tikrųjų“!!

Aš tada visiškai rimtai (sekundei pamiršus, kad esu su klouno nosimi) irgi šnibždu: „Taip, tikiu, Nojau, iš tikrųjų“.

Nojus jau nebe pašnibždom: „Pasimelskit prašau Dievuliui, kad leistų man dalyvauti Kalėdinėj mugėj ir, kad nesusirgčiau“.

Tą sekundę vos neapsiverkiu. Atrodo dar taip toli tos Kalėdos, o jis, matyt, kiekvieną dieną apie jas galvoja.

Sakau: „Gerai, Nojau, pasimelsiu, pasimelsim su Bonita“.

Apsikabinam trise ir stovim tyloj.

Ateina slaugytoja ir išleidžia mus iš skyriaus. Einu atbulom, nes negaliu atsukti nugaros, taip norisi įsiminti gražų šio jauno žmogaus pasaulį.

Tik užsidarius durims, staiga Nojus pribėga prie durų, prideda delnus prie stiklo ir garsiai prideda: „Ir sveikatos jūsų šeimoms!! Kad visi būtų sveiki“. Pribėgu ir aš, suglaudžiam delnus per stiklą ir garsiai kaip tik galiu sakau: Ačiū, Nojau, būk sveikas! Ačiū tau“!!

Tokiais momentais norisi niekur neišeiti. Norisi branginti, kas yra šiuo metu. Nes labai gali būti, kad tai viskas, kas gyvenime svarbu.