Man drąsiau, nes vėl sutikau tave!

Klounės Onos pasakojimas iš Vaikų ligoninės

Dažnai nusiimam klouno nosis ir net nepagalvojam, kad galbūt kažkam tą dieną pakeitėm pasaulį Gera suprasti, kiek daug vaiko viduje gali pakeisti nuoširdus susitikimas.

„Ona su Zita lėtai juda ligoninės koridoriumi. Aplink triukšmas, chaosas, labai daug pacientų. Visi laukia laisvos lovos. Puikios sąlygos klounams dirbti! Zita juokauja su pacientais, kad visi laukia skrydžio. Kalbina ar lagaminai sukrauti, kur kas skris. O prie manęs prieina mergytė. Lengvai kepšteli už rankos ir sako: „Aš tave pažįstu, turiu tokią pačią raudoną nosį. Tu man ją davei kai gulėjau reanimacijoje“.

Sustingusi žiūriu jai į akis, kol ji pasakoja. Mano blakstienos virpteli: „Aš tave atsimenu! Mudvi jau draugės“. Mergytė šypsosi: „Tai va, mane vėl paguldys. Bet man drąsiau, nes vėl sutikau tave!“ Tą akimirką pasijutau tarsi susitikome mudviejų sukurtame pasaulyje. Buvau tokia laiminga". - Pasakojo klounė Ona